Turėjau tokį lėktuvą, kuris taip ir nepakilo į orą. Tai CG nepataikiau, tai kitos problemos, taip ir liko – sveikas, gražus – bet neskrendantis…

Ko tik jam nedariau – ir svarelius dėjau, ir papildomą nosį klijavau – niekas nepadėjo, skrydžio skrydis baigdavosi už 3 metrų žolėje. Na, šiaip gal ir variklio/propelerio kombinacija nelabai tinkama buvo, bet kad kitokių po ranka neturėjau:

Turėjau ir kitą lėktuvėlį, kuris skrido, gal net ir visai neblogai:

Deja, padarytas jis buvo iš grindų pakloto – pasirodo, jis visiškai neatsparus bet kokiems smūgiams…

Su laiku tas antrasis “pametė” sparnus, izoliacija nebepadėjo – žodžiu, priešingai nei aš norėčiau – pasidalino į tris dalis.

Kadangi jos gulėjo nenaudojamos – vietoje to, kad išnešti į rūsį jas suklijavau į krūvą:

Tiesa, elektronikos nedėjau į vidų, nes kažkaip nelabai buvo panašu į skrendantį aparatą… Dar turint omenyje, kad dvejus vakarus mėginau vien valdymą (pas mane Futaba 7C) susiprogramuoti taip, kaip man patinka (o ne taip, kaip veikia) – tai nedėjau daug vilčių į tą skraidantį aparatą. Bet, panaudojus visus tris mixus pagaliau pavyko pasiekti norimą rezultatą.

Sulaukiau nors vienos gražesnės dienos (taip atrodė iš pradžių) ir mėginau skrist.

Pasirodo – skrenda! Kaip nekeista – netgi labai gerai skrenda – puikus valdymas, nėra to “vartymosi ore”, kai sukiojama vien eleronais, įmanoma išlaikyti ore net ir esant dideliam AoA… Žodžiu, anie dveji gavos nekokybiški, užtat šitas labai patiko:

Vienintelis minusas – užėjo audra, pakilo vėjas, todėl nusileidimas gavosi labai nevykęs – “snapu” į kalvos šlaitą…

…už 5 minučių užėjo audra su ledais, gerai kad spėjom sulysti į auto ir pabėgti iš ten….

Susitaisysiu – dar pamėginsiu ir kamerą užmauti, gal jis dar skris kartelį ;-)

Update 2011.12.23: perdariau snukį. Dabar jis padarytas iš XPS putos su stiklo audiniu, tepta poliuretaniniu laku (vietoje epoksidkės). Gavosi pakankamai sunkus variantas, bet užtat labai tvirtas. WBPU tikrai ne toks tvirtas kaip epoksidkė, bet užtat jis elastingas. Nusivožiau iš gero aukščio stačiai į pievą – nieko tokio, nuvaliau žoles ir galima skrist toliau. Snukį taip pat teko perdaryt – dabar ten kitoks mechanizmas, bet susireguliavus skrenda visai pusėtinai. Wroom! ;-)

Priekinis stabilizatorius valdomas pilnu plotu, kas teigiamai jaučias valdyme (tiesa, pavasarį turbūt ilgai pasiterliot reiks, pakol aš jį susiderinsiu kad būtų tinkamo jautrumo). Konstrukcija paprasta – senas servomechanizmas sukioja anglinį vamzdelį, ant kurio savo ruožtu prikabinti sparniukai. Visa tai įtvirtina faneriniuose “guoliuose”.